Henris atskriejo čia ir nusileido tyliai ant vieno antkapio, už kurio dirbo jauna mergina. Tad jis paslepė sparnus ir atsitūpė. Su mielą ir beveik šaltą šypsena žėjo į ją ir laukė josios kol jinai pastebės jį. Kai jinai kažko sukosi ir pamatė vaikina, tiesiog griuvo išsigandus ant šikniuko. Tad Henris nusileido ant ką tik sutvarkytos kapo žemės ir lėtai priėjas prie josios, už kaklo paėmė, vos smaugdamas kad negalėtu rėkti ir žadinti mirusiujų. Jis raminančiai skleidė garsus ir galu gale neištvėres merginos tokio dalyko, jau nespaudė jos gerklės su pirštais, bet jos viduje pasitelkes galią, panaikino visą orą ir neleido jam patekti. Tad netekus jai balso šio, Henris ramiausiai ikando į jos gerklę ir taip kontroliavo bėganti jos kraują. Su kiekvienu jos širdies mušimu, jis gaudavo vis daugiau kraujo. Tad kai išgėrė visą jos gyvybę ir širdis jau neplakė, ją tiesiog imetė į vieną iš duobių šalimais kur dirbo darbininkai, prieš tai jiems iteiges kad čia nieko nebuvo ir toliau dirbtu. Jie uždėjo ant merginos kūno jau paruošta karstą ir pradėjo pilti žemes. O tuo met Henris ramiai grižo prie to kapo kur jinai tvarkė ir pažvelge į antkapi tiesiog šyptelėjo. tenais buvo josios mama ir tėvas. Tad dabar šalia bus jų duktė nors ir ne tam pačiam sklype. Jis padėjo subinę ant jų juodo antkapio ir žvalgėsi.

Maja atvyko kiek per vėlai, nes Henris tuo metu jau sukėlė įtaigą darbininkams. Pavarčiusi akis moteris išlindo iš tankmės ir priėjusi prie vyro taukštelėjo per makaulę.
- Ką tu sau leidi? - paklausė apeidama suoliuką ir atsistodama tiesiai priešais jį. - Nudėjai niekuo nenusidėjusią merginą, kuri atėjo aplankyti tėvų kapo.

Jis tik pavartė akis ir atsuko akis į dievaitę kuri pasirodė taip netikėtai,-Nieko dėta sakai?-akimis surado tuos darbininkus kurie uoliai krovė žemes į duobę,-Ivykdžiau jos norą ir suartinau su josios tėvais. Pati tai sakė kai čia sedėjo ir tvarkė žemes,-su pirštu pabaksnojo į tą antkapi kuri buvo užsėdes demonas,-Tad nereikia čia moralu ir manau eik gelbėti sielas tų kurių dar gali mieloji, nes kolkas šis demonas apsiramins ir nieko daugiau šiandien nežudys,-pasakė su paslėpta šalta šypsena, Jis nemėgo dievų, ir turėjo antipatija šiai panelei, nors aišku jinai turėjo savotiško grožio.

Caktelėjusi liežuviu ji pažvelgė į duobę, kurią užkasinėjo darbininkai. Vargšė mergina, pagalvojo deivė, jos gyvenimas dar turėjo tęstis, bet kai kas nusprendė už ją.
- Nuo kada tu skaitai kitų mintis, m? - paklausė ir vėl pažvelgė į vaikino akis, kurios jai daug ką sakė, bet tuo pačiu metu atrodė ledinės, be jausmės. Ar Henris nors kartais jaučią ką nors malonaus? Be sekso žinoma. - Gal ji turėjo omenyje, kad nori, jog tėvai būtų gyvi? Gal mano užduotis išgelbėti tavaja sielą, - vyptelėjo ji. Markui dingus, broliui pasišalinus eilinį kartą iš namų, mergina nustojo žiūrėtis etiketo, veikė gerus darbus, bet grubiai, kaip vampyrai ir demonai. - Ar leisi man? - gudri šypsena prabėjo jos lūpomis.

Jisai užvertė akis į dangų,-Na neskaitau, tiesiog jinai niurnėjo savo panosėj kol manęs nepastebėjo. Tad nereikia čia lialia apie josios norus. Tiesiog padariau ir jau manau niekas nenubaus, ir atleisk dievaitę jeigu čia jau netekai darbo. Tad o mano sielą nežinau ar pavyktu išgelbėt, nes kaip dauguma demonų, jos seniai neturiu, Per didelė kančia turėti sažinę,-lėtai prieina prie jos per kelis metrus,-Tad manau tokiems kaip mudu vienoje apylinkėje nėra daug erdvės, Tad prašau dink, nes pirmas kapinęs užėmiau.

Jos savimeilė buvo užgauta. Maja sunėrė rankas ant krūtinės ir kilstelėjo antakį.
- Ir ką tu man padarysi, jeigu neišeisiu? - paklausė. Moters žvilgsnyje galima buvo įskaityti iššūkį. Ji neketino nusileisti demonui, kuris ką tik nudėjo visiškai nekaltą merginą. Jai tebuvo begalo skaudu prarasti abu gimdytojus, bet kraujasiurbis leido sau traktuoti jos žodžius savaip ir tai tiesiog siutino deivę.

Henris ramiu žvilgsniu pažvelgė į jos akis,-O ką norėtum ką padaryčiau?-šyptelėjas paklausė o tada vos nesusilaikė ir sukikeno,-Niekada nesupratau aš jūsų dievų. Pasaulyje tiek blogumo o jūs kimbat prie nepavojingų demonų. Kur čia tiesa?-vos linksmu balsu pasakė. Jo taktika dažniausiai vaidinti linksma ir vėjavaikiška demoną kuris nelabai ką daro. Bet poto galbūt ir pakeis savo planą.

Prunkstelejusi moteris atsitrauke kelis zingsnius toleliau nuo demono. Jai nepatiko, kad jis staiga pasikeite ir tapo toks nerupestingas. Taktika? Uzliuliuos ja savo "geru ivaizdiu", o po to puls? Deive dirstelejo i ka tik uzkasta kapa, tuomet vel pakele akis i Henri.
- Nenoriu, kad man ka nors darytum, bet ir neiseisiu is cia, - ji zinojo, kad mieste pats pavojingiausiais demonas, tai sis, stovintis pries ja. Suspaudusi delnus i muscius Maja stengesi nubaidyti emusia kilti baime. Juk ji senai nebesikove, o noras uzvosti daresi vis didesnis.

Jisai tiesiog jai atsitraukus, specaliai žengė žingsnius artyn,-Na kai norėsi pranešk, demonas padės,-šypteli tokia valiūkiška šypsena, bet pilnai prisimena dievaitę šią iš senų susitikimų. O tada buvo linksma visai iš kitos pusės. Mūštynės ir kandūs žodžiai,-Tad ką dievaitė veiks mirusiuju žemėje?-maloniai paklausė ir tada praėjas pro jos šoną, atsisėdo ant didesnio antkapio.

- Kokį tu čia šūdą mali? - nebeiškentė Maja. Tai tikrai atrodė juokinga, nes Henris nusuko kalbą taip, kad dabar viskas skambėjo apsurdiškai kvailai. Ji vėl žengtelėjo atatupsta, mat atrodė, kad demonas užima jos asmeninę ardvę. Pati to nejausdama ėmė kvėpuoti nelabai lygiai. Šviesiaplaukė pasisuko kitu šonu, kasd geriau matyti oponentą, patogiai įsitaisiusį ant didesniuo antkapio. - O kaip tau atrodo, kas mane čionais atvedė? - prunkštelėjo. - Kodėl negalėjai pasirinkti ko nors įdomesnio? Pavyzdžiui, skeitininkų parkas, m?

-Man šiuolaikinio jaunimo pramogos ne prie širdies. Tad atleisk, bet manau kitą kartą pasirinksiu artimiau jūsų vieta. Pvz: per mišias kokia mielą senovinę bažnyčia. Tai tikrai manau privilios ne vieną tave,-nusijuokė ramiu bet vos šaltu juoku,- Aš kalbu viską kas ant mano liežuvio, tad jeigu nepatinka, žinai kelią iš čia.

Henris visada buvo neįprasto būdo, manierų, veido bruožų. Demonas mokėdavo save pateikti kaip labai svarbų mitybos grandinėje, ir tuo pat metu labai sumenkinti betkurio kito asmenybę. Štai ir dabar jis privertė deivę pasijusti menka ir niekam nereikalinga. Kitą dieną ji gal būtų spovusi į visa tai ir neatkreipusi dėmesio, bet šį kartą buvo užgauta. Maja pyktelėjo ir traptelėjusi koja tuo pat metu privertė Henrio ranką vožti sau pačiam antausį.
- Užsičiaupk, vis vien niekur neišeisiu, - pareiškė. - Dabar būsiu tavo košmaras, kuris persekios visur ir visada,- leptelėjo nepagalvojusi.

-Nagi dievaite, nereikia karščiuotis,-vos pasitrynė ranką tą vietą kur jinai privertė susiduoti,-Nagi jeigu kas, aš draugiškas dar esu, o neverčiu savęs žaloti,-pasako ramiai ir per akimirkos dalį atsirado keli cm nuo josios ir žvelgė į akis,-O kas sako, kad šis demonas nedarys to paties su tavimi ir tavo dailiu šikniuku?-pakreipė galvelę į šoną ir žėjo tiesiai į jos akis.

Kilstelėjusi smakrą aukštyn ji parodė, kad visai nebijo demono grasinimų.
- Nesvarbu kaip tu dabar elgiesi, vis vien esi bjaurybė, kuri kankina visai nekaltus asmenis, - jam staig apriartėjus mergina susiraukė ir norėjo dar kartą atsitraukti, bet įsirėmė į kažkokį antkapį. Suspaudusi lūpas spoksojo į Henrį. Jie jau kelintą kartą susitinka, bet jis visada pasprukdavo. Kas privertė šį kartą likti ir atstovėti save? Maja išsiviepė. - Tu manęs nepriversi mušti savęs per užpakalį.

Jis vos nusijuokė ir taip stovėjo prie josios. Praeiti kartai buvo labai seniai ir jau gerai nepamena kodėl. Bet dabar jis iki galo stovi, nors neteks galvos ar galūnių. Juk taip kur kas linksmiau. Henris šypteli,-Ech, na ir kodėl?-vos šypteli ir žvelgė į jos akis. Jos buvo gražios nors turėjo dieviškumo, kurio jis negalėjo ramiai pakęsti.

Deivė pakreipė galvą šonu, kad jis nekvėpuotų į ją ir neatiminėtų oro iš jos. Atsakinėti į jo klausimą taip pat neketino. Ji niekada per daug nepliurpdavo su demonais, dabr to daryti irgi neketino. Ilgai stovėti nusukusi veidą į šoną Maja nesugebėjo, todėl vėl akimis susidūrė su Trevoru.
- Pasitrauk, - liepė įsirėmusi rankomis jam į krūtinę ir stumdama nuo savęs.

Jisai vos šypteli ir tada vos palietė josios rankas,-Žinok neliesk manęs,-numeta josios rankas nuo savęs,-Juk jeigu priliesi demona, nebijai užsikrėsti blogiu?

Maja pasižiūrėjo į jo dideles plaštakas, kurios numetė josios. Vyro pirštai buvo truputį aplipę kraujo krešuliais, todėl vos sugebėdama paslėpti pasibjaurėjimą mergina vėl nusuko veidą.
- Nuo kada tau rūpi, kad tokie kaip aš neužsikrėstu blogio sindromu? Bijai, kad pranoksiu tave? - jai trūko oro, mat visą asmeninę erdvę užėmė jis.

Jisai nuo jos kalbų tokių vos tik nusijuokė,-Iš tiesų nelabai idomu, bet su kuo tada amžinai pešiuos dėl žmonių gerovės,aaa?-pasakė žiūrėdamas į jos akis. Tad jeigu nori oro, tegu žengia atgal žingsni. Jis pats nesitrauks ir neduos gerumo akimirkos dabar. Demonas susikišo rankas į kišenes ir išsitraukes maža balta nosinaitę valėsi rankas,-Žinok blogiečių ir taip gana nemažai, tad dar vienos nereikia.

Kur tau Maja pasitrauks, kai atsirėmusi į antkapį yra ir pasitraukti negali. Dar pagalvos, kad bijo jo, o tai tikrai nėra tiesa. Kadangi Trevoras taip ir stovėjo, deivė mintimis privertė jo kojas jo kūną patraukti nuo jos keliais žingsniais tolėliau.
- Taip geriau, - patenkinta nusišypsojo ir atsiduso. - Mes nesipešam, tiesiog aš vis pagailiu tavo subinės, - atsakė nusibraukdama plaukų sruoga. - Neilgai truks, kai mano kantrybė bus perpildyta ir aš tave pamokysiu gerų manierų.

Jis žingsniuodamas atgal vos, šypteli tokia miela šypsena, patikėtu visi jeigu tą darytu ne demonas,-Taigi matai, galbūt patinka mano subiniukas tau, tad jo nemuši?-nusijuokia linksmu juoku ir tada pats pasipatogina ir atsisėda ant netoliese esančio antkapio su keliomis žvakėmis,-Taigi matau tavęs neatsikratysiu, tad pasidomėsiu kaip reikalai pas jus dievus?

Jo įžulumui nebuvo ribų. Maja sunėrė rankas ir prunkštelėjo.
- Koks tau skirtumas, - nusukusi veidą į šoną užsikėlė koją ant kojos ir patabalavo. Apie tai, kad pats laikas vožtelti šitam demonui ir įstatyti ragus, ji galvojo jau kurį laiką, bet vis proga nepasitaikydavo. Spragtelėjusi atsidangino antkapį, ant kurio sėdėjo Trevoras sau po kojomis. Demonas šleptelėjo žemėn, sukeldamas deivei šypseną. - Patogu?

Jisai krisdamas ir vos išsitiesė ant žemės ir tada nusijuokė,-Gana patogu,-lėtai pamirksėjas pasakė ir tada pasinaudojas savo galiomis, privertė kelis metalinius stulpus ant to antkapio kur jinai netoli stovėjo, apsivynioti jos kūną ir taip suspausti. Nieko nesulaužyti, tik suvaržyti ją,-Argi tau patogu irgi?-jis atsistojo ir žvelgė į deive.

Trevoro juokas atrodė toks nenatūralus, erzinantis, kad mergina tik susiraukė eilinį kartą jam sukrizenus. Netrukus ji pajuto kaip ją supančioja metalas.
- Šiknius, - suburbėjo ir teleportavosi demonui už nugaros. Stulpai, kurie buvo suraizgyti apie jos kūną, dribo žemėn, kiek atokiau. Čiupusi už plaukų kupetos timptelėjo atlošdama vyrą atgal, kad žiūrėtų į ją. - Tau gyventi atsibodo?